Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje gerokai pasikeitė požiūris į burnos sveikatą ir šypsenos estetiką. Vis daugiau žmonių suvokia, kad dantų priežiūra – tai ne tik skausmo šalinimas ar ėduonies gydymas, bet ir investicija į estetiką, pasitikėjimą savimi ir kokybišką gyvenimą.
Požiūris keičiasi, bet lėtai
Nors didžiuosiuose miestuose estetinių procedūrų paklausa sparčiai auga – vis dar pastebimas skirtumas tarp funkcijos ir estetikos vertinimo. Daugelis pacientų pirmiausia kreipiasi į odontologą, kai atsiranda skausmas ar dantis pažeistas, o estetinės procedūros – tokios kaip dantų balinimas, estetinis plombavimas ar laminatės – vertinamos kaip papildomos, „nebūtinos“ išlaidos.
Dažna frazė: „Kol neskauda – neverta išlaidauti.“ Tačiau šis požiūris palaipsniui kinta.
Kas lemia požiūrį į estetiką?
Yra keletas pagrindinių veiksnių, kurie daro įtaką tam, ar lietuviai ryžtasi estetiniams sprendimams.
- Amžius: jauni suaugusieji (20–35 m.) dažniau investuoja į šypsenos estetiką – jiems svarbu išvaizda, socialiniai tinklai, fotografijos.
- Išsilavinimas ir pajamos: aukštesnes pajamas turintys žmonės dažniau renkasi estetinius sprendimus, nes mato ilgalaikę vertę, ne tik momentinį rezultatą.
- Informuotumas: žmonės, kurie žino apie procedūrų galimybes, dažniau ryžtasi veikti. Klinikos, kurios šviečia pacientus apie tai, ką galima padaryti, dažnai sulaukia didesnio estetinių paslaugų poreikio.
- Psichologinis faktorius: žmonės, nepasitikintys savo šypsena, dažnai atideda gydymą, nes bijo kainos ar vertina save „nevertu tokios prabangos“.
Kad imtųsi reikiamų priemonių, žmonės dažnai laukia, kuomet problemos taps akivaizdžios. Deja, per vėlai susiėmus, kovoti su veido trūkumais gali tapti sunkiau. Todėl rekomenduojame periodiškai veido valymus atlikti tuomet, jei pastebėjote smulkias raukšleles, pigmentines dėmes, papilkėjusią veido odos spalvą, turite įvairių nelygumų ir randelių, odai trūksta elastingumo, ji ypač spuoguota.
Kaip sako Agnė, didelė kumpa nosis su kuprele buvo visą gyvenimą jos didžiausia gėda. „Kai man kas nors sakydavo komplimentą, kad aš gražiai atrodau, man tada būdavo taip liūdna ir pikta, nes tikrai galvodavau, kad tas, kas tą komplimentą sako, to neturi nuoširdžiai omeny, o galbūt tik nori mane pašiepti. Tikrai negalėjau to suvokti, kad aš kažkam galiu būti graži, kad kažkas nuoširdžiai mane tokią mato. Ta nosis man viską gadindavo. Turėjau ir visokių pravardžių mokykloje. Veidas ir figūra būtų nieko, bet uždėk net ir gražiausiam žmogui didelę baisią nosį, ir jis neatrodys gražiai. Taigi, man visada buvo didelis liūdesys ir rūpestis dėl tos nosies“, – sako Agnė.